ŠV. PRANCIŠKUS SALEZAS

IŠGANYMO KELIAS

FILIOTĖJA

Naują laidą paruošė KUN. DR. K.A. MATULAITIS, MIC, šv. Pranciškaus Salezo gimimo 400 ir savo kunigystės 50 metų sukakties proga.

NIRIL OBSTAT:

Reverend fohn P. Stankevicius Censor Librorum

IMPRIMATUR:

Rt. Rev. Msgr. Francis W. Byrne, J.C.L, Vicar General, Archdiocese of Chicago

DATE: June 7, 1967

The nihil obstat and imprimatur are official declarations that a book or pamphlet is free of doctrinal or moral error. No implication is contained therein that those who have granted the nihil obstat and imprimatur agree with the con- tents, opinions, or statements expressed.

Aplanką piešė P. Įurkus

Spausdino Draugo spaustuvė 1967 m. 4545 West 63rd Street, Chicago, Illinois 60629

Šv. Pranciškus Salezas. 1567 - 1622,

Ados Korsakaitės mozaika Tėvų Marijonų koplyčioje Chicagoje

SV. PRANCIŠKUS SALEZAS (1567-1622)

Sios knygos autorius yra šv. Pranciškus Salezas. Jis gimė ir augo, kai jungtinę Lietuvos - Lenkijos valstybę valdė Žygimantas Augustas. Parašė šią knygą tais pat metais, kai Šiluvoje 1608 m. apsireiš- kė Dievo Motina Švč. Marija. Knygos pirmoji lai- da pasirodė 1609 m. Nuo to laiko jo garsas pasau- lyje ir Bažnyčioje auga. Mirė 1622 m., šventuoju buvo pripažintas 1665 m., o pop. Pijus IX 1877 m. paskelbė jį Bažnyčios Daktaru. Gausūs jo raštai buvo spausdinami 1892 - 1932 m. Jie sudaro 26 didelius tomus.

Gyvenimo bruožai

Sv. Pranciškus gimė 1567 m., rugpiūčio 21 d., iš kilmingųjų tėvų Salės pilyje, Prancūzijos pietry- čiuose. Iš čia yra kilęs jo pavadinimas Salezas. Tau- nutis Pranukas sekė tėvų pavyzdžiu ir labai mėgo šelpti sutiktus vargšus, o bažnyčioje laikydavęsis kaip suaugęs ir subrendęs žmogus. Kalbėdavęs ten iš motinos išmoktas pirmąsias maldas; pasirodė esąs pastabus ir gabus. Greit suprato jam pateikiamą- sias tikėjimo tiesas; tik penkerių metų būdamas, pilin atėjusiems Kalvino sekėjams daręs priekaištų

7

ir įrodinėjęs jų klaidas. Šešerių metų vaiką tėvai atidavė į La Roche pradžios mokyklą. Po poros metų jis buvo priimtas į Annessy gimnaziją. Mėgo jis versti iš lotynų į prancūzų kalbą pasakėles, duo- damas pasakai gražų stilių ir vaizdingą kalbą. Už jo gražų elgesį, švelnumą ir darbštumą gerbė jį mokytojai ir juo sekė mokyklos draugai.

Pirmąją Komuniją priėmė, būdamas 10 me- tų. To dvasioje įvyko stambi atmaina. Jis ėmė aug- ti Dievo meilėje ir kilti dvasia.

Gimnazijos mokslus baigęs, išvyko Paryžiaus universitetan civilių teisių mokytis, nes tėvas norė- jo, kad jis būtų advokatas ir teisių žinovas. Apsigy- veno jėzuitų įkurtoje Clermonto kolegijoje. Čia jis greta kitų mokslų išmoko panaudoti visus įgimtus gabumus žmonėms į gerą vesti, juos taisyti ir tobu- linti. Pats būdamas nuoširdžiai pamaldus, mielai studijavo filosofiją ir teologiją greta teisės mokslų bei kitų ano laiko su jo padėtimi susijusių karinių lavybų. Tai didino jo orumą, jo gabumas susival- dyti darė didelės įtakos draugams.

Siekia kunigystės

Pranciškus ilgėjosi ir troško kunigystės, bet tė- vas buvo tam jo troškimui priešingas. Skaudžiai pergyveno jis dvasios neramybes, pagundas, įsitiki- nęs, jog nesugeba geram panaudoti iš Dievo gautų- jų malonių. Sunkiai susirgo. Pasveikęs pasižadėjo Dievui, kad stengsis sunaudoti kiekvieną valandė- lę, o savo gabumus, įgytąjį mokslą ir gaunamas Dievo malones pakreipti taip, kad kiti geriau pa- žintų Dievą, kad ji labiau pamiltų, žodžiu: ieškoti

8

visur didesnės Dievo garbės, nežiūrint, kiek tai jam pačiam kainuotų. Kartą, užėjęs į šv. Stepono baž- nyčią, atsiklaupė prie švč. Dievo Motinos paveikslo pasimelsti. Žiūri — prie paveikslo lentelė su šv. Ber- nardo maldos įrašu: “Atmink, o saldžiausioji Mer- gele Marija, jog nuo amžių nėra girdėta, kad kas, šaukdamasis tavo pagalbos, būtų atstumtas“... Nu- švito Pranciškaus širdis, jis surado savo šventiems tikslams pagalbininkę, švč. Mariją. Čia pat pasiau- kojo Dangaus Motinėlei, žadėdamas saugoti savo nekaltybę ir jos garbei kasdien kalbėti minėtąją šv. Bernardo maldą.

Galop jo tėvas įsitikino, kad Pranciškus tikrai yra Dievo šaukiamas į kunigystę. Perkėlė jį mokytis teologijos į Paduos universitetą. Tarp mokytojų jis turėjo irgi garsų mokslininką, pamaldų veikėją ir politiką, įėzuitą Passeviną.

Baigęs teologijos mokslus, įsigijo teologijos ir teisių doktoratus ir 1593 m. gavo kunigystės šven- timus. Vyskupas Granerius paskyrė jauną 26 me- tų teologą į Chablais parapiją, kur buvo labai pa- plitę kalvinistai. Pranciškaus švelnus būdas, malo- nus elgesys, jaudinantieji, bet moksliniai gilūs pa- mokslai sutraukdavo klausytojų minias. Visi sten- gėsi jį išgirsti, su juo asmeniškai susipažinti ir pasi- kalbėti. Sakoma, kad per kelerius veiklos metus kun. Pranciškus gražinęs į Bažnyčią apie 72.000 klaidatikių.

Vyskupas

Genevos vyskupas Granerius, įvertindamas įauno kunigo uolumą, paskyrė jį sau pagalbininku

9

Genevoje, o kai ganytojas 1602 m. mirė, vysk. Pran- ciškus užėmė jo vietą.

Mokytas vyskupas norėjo, kad jo vyskupijoje esantieji kunigai siektų aukštojo mokslo. Jis raginte ragino dvasininkus mokytis, nes pirmiau reikia, kad pats kunigas nuodugniau pažintų ir pasisavin- tų amžinąsias tiesas, kad galėtų atskirti, suprasti ir atitaisyti tikybines klaidas. O tų klaidatikių ir klai- dų Genevoje buvo pilna. Jomis buvo užsikrėtę kai kurie kilmingieji, turtingieji ir mokslus ėję žmonės.

Šv. Pranciškus ėmė veikti, apaštalauti ne vien gyvu žodžiu, bet ir savo laiškais ir raštais. Prancū- zijos valdovas, Henrikas JV, matydamas, kad kal- vinistų skelbiamos naujos religinės klaidos daro ža- los valstybei, ardo visuomenę, kad jos atitraukia žmones nuo krikščioniškojo gyvenimo, paprašė vys- kupą Ppranciškų parašyti krikščioniškojo gyveni- mo vadovėlį. Pranciškus pažadėjo ir savo pažadą ištesėjo. Savo veikalą baigė 1608 m., o spaudai jį paruošė sekančiais 1609 metais. Ti pavadino: “Įva- das į maldingą gyvenimą, arba Filiotėja“. O tiksliau pasakius, — Išganymo Kelias.

Autoriui gyvam tebesant, išėjo to veikalo 40 lai- dų. Per 350 m. prancūziškų laidų yra apie tūkstan- tis. Jau 1656 m. veikalas buvo išverstas į 17 labiau vartojamų kalbų. XIX am. gale, atrodo, kun. Vi- tartas veikalą išvertė į lietuvių kalbą ir išspausdino Tilžėje. Kita šio veikalo laida buvusi išleista kun. Varnagirio pastangomis. Ji pasirodė Amerikoje. Pirmam pasauliniam karui pasibaigus ir Lietuvai atgavus laisvę, šv. Kazimiero Draugija pavedė kun. T. Bikinui (gim. 1875 m.) padaryti naują Filio- tėjos vertimą, prisilaikant daugiau prancūziško

10

teksto. Vertėjas tą darbą atliko gražiai. Šv. Kazimie- ro Draugija Filiotėją išspausdino 1924 m. Kau- ne. Lietuvių Enciklopedijos žiniomis (II t. p. 506), 1930 m. buvo išleista veikalo antroji laida, bet šios laidos neteko matyti.

Pasisekimo paslaptis

Šv. Pranciškus nemėgdavęs ginčytis. Jis žinojo, kad klaidatikį ne tiek veikia jo klaidų įrodymai ar tiesos atskleidimas, kiek pati tiesa, doros grožis. Savo pamoksluose ir raštuose jis skelbė Kristaus mokslo kilnumą; vengė užgaulingų žodžių sukly- dusiems, jų nebarė ir jiems nepriekaištavo. Toks veiklos būdas davė gerų vaisių XVI amžiuje, jis gausius vaisius teikia ir 20 -me amžiuje. Toje dva- sioje yra parašyta Filiotėja.

Šv. Pranciškus mirė 1622 m., gruodžio 28 d., ir palaidotas Annessy bažnyčioje. Pagarsėjo dide- liais stebuklais; juos ištyrusi, Bažnyčia paskelbė Pranciškų šventuoju 1665 m. Bažnyčios Daktaro garbę gavo 1877 metais už savo vertingus raštus.

1967 m. sausio 29 d. popiežius Paulius VI parašė apaštališkąji laišką Prancūzijos, Šveicari- jos, Piemonto kardinolams, arkivyskupams ir vys- kupams, plačiau aptardamas šv. Pranciškaus Sa- lezo asmenį ir jo veiklą 400 metų nuo jo gimi- mo sukakties proga.

Savo laiške popiežius nurodo į nenykstančią Annessy garbe, kur šiemet įvyks vietos Ganytojo kvietimu nepaprastos iškilmės, gausiai dalyvau- jant šv. Pranciškaus Salezo gerbėjams, vysku- pams ir tikinčiųjų minioms. Viešai bus dėkojama

11

Dievui už Pranciškaus iškėlimą į šventųjų eiles ir kad išganingoje šventojo įtakoje ne vien jo lai- kais, bet ir sekančiais amžiais, kūrėsi jo įtakoje vie- nuolijos ir gausūs tikinčiųjų būriai siekė asmeni- nio šventumo. Jo išmintinga sielovada, nepapras- tos dorybės, sielų meilė, jo darbštumas, nuoširdu- mas ir jo raštuose spindinti Dievo meilė padarė jį Bažnyčioje iškilų ir didelį.

Savo teigimams pagrįsti, popiežius pateikia šv. Pranciškaus Salezo knygos Išganymo Kelias — Filiotėja pora ištraukų, kviesdamas artimiau pažinti šventojo raštus ir jo dvasią.

Popiežiaus Pauliaus VI laiškai tilpo L“Osser- vatore Romano 1967 m. vasario 10 d., nr.6 (895).

Kun. K. A. Matulaitis, MIC

SV. PRANCISKAUS SALEZO MALDA

paaukojant veikalą Viešpačiui Jėzui

Saldžiausias Viešpatie Jėzau, mano Išganytojau ir Dieve, klaupęs prie Tavo Didenybės sosto, auko- ju ir pašvenčiu Tavo garbei šį mano mažavertį vei- kalą.

Mano Įėzau, savo palaima lydėk kiekvieną šios knygos žodį, kad sielos, kurioms jį skyriau, be- skaitydamos gautų šventų įkvėpimų gausą, ko nuo- širdžiai joms trokštu, ir kad aš, kitiems nurodyda- mas kelią į šventumą, nebūčiau sugėdintas būsi- mame gyvenime, bet kad drauge su visais nuolat giedočiau Tau pergalės giesmę.

Šventas yra Tavo Vardas! Nesiliauju Tave

12

garbinęs visa širdimi, nežiūrint mano maraus gy- venimo atmainų. Gyvuok ir gyvenk, o ĮTėzau! Gy- venk mūsų širdyse dabar ir per amžius. Amen.

SVENTO PRANCIšKAUS SALEZO ŽODIS

Malonus skaitytojau, labai prašau tavęs, perskaityk šiuos kelis žodžius savo naudai ir mano džiaugsmui.

Senovėje gyveno gėlininkė Glycera. Ti mokėda- vusi taip dailiai sudėstyti gėlių žiedus ir nupinti gražiausius vainikus, kokių nepajėgęs nupiešti nė garsus menininkas Pausius. Panašiai veikia šven- toji Dvasia, suteikdama mums įvairių žinių savo tarnų gyvuoju žodžiu ir raštais, kad tobulintume savo dvasinį gyvenimą. Nors esmėje pamaldumo mokslas visur yra tas pats, bet rašytojų patarimai, kurie taikosi prie esamų sąlygų ar aplinkybių, įgau- na naujos spalvos ir grožio. Apie maldingą gyve- nimą nenoriu ir negaliu rašyti ką kita, kaip tik tai, ką yra palikę mūsų senoliai raštu. Čia, malonus Skaitytojau, rasi tas pačias gėles, tik mano vaini- kas iš jų yra kitaip supintas. Rašytojų mintys yra gėlės; jos čia kitaip suskirstomos ir pateikiamos.

Visi, kurie lig šiol buvo rašę apie maldingumą, norėjo pamokyti tuos, kurie gyveno atsiskyrę nuo žmonių, arba mokė tokio maldingumo būdo, kuris reikalavo pilno nuošalumo, atsiskyrimo iš pasau- lio. Aš noriu kalbėti žmonėms, kurie gyvena kai- muose, miestuose ar turtingųjų rūmuose. Jie turi kasdien daug užsiėmimų ir teisinasi, jog neturį lai- ko maldingumo lavyboms.

13

Pasakojama, jog esąs augalas, Kristaus palme vadinamas, kurio neliečia joks gyvulys. Yra daug žmonių, gyvenančių pasaulio sūkuryje, kurie ven- gia paliesti krikščioniško maldingumo klausimą. O aš noriu parodyti, kad nėra sunku pasidaryti mal- dingu žmogumi krikščioniškojo maldingumo lavy- bomis, neapleidžiant savo kasdieninių pareigų nei darbų. Yra teigiama, kad perlų sraigė, augdama įūros dugne, nesileidžia vidun nei vieno sūraus vandens lašelio, nes ir įūros gelmėse esą gėlo van- dens šaltinių. Arba, yra tokių paukščių, kurie skrenda per liepsną tokiu greičiu, kad ugnis nesu- spėja apsvilinti jų plunksnų. Panašiai yra su stip- rios valios siela. Ji gali gyventi pasaulio Žmonių pačiame sūkuryje ir nebus blogų žmonių pavyz- džio paveikta ar suteršta. Ti, ten būdama, gali už- tikti saldžių suraminimo šaltinių ir tarp visų gyve- nimo kartybių, gali skrajoti viršum žemiškųjų pa- geidimų liepsnų, visai nenusvildama maldingumo sparnų. Tiesa, tai nėra lengvai pasiekiama, nes tam reikia didesnio uolumo ir pastangų.

Šiuo savo raštu norėčiau padėti visiems tiems, kurie tikrai nori ir trokšta išmokti, kaip reikia pa- maldžiai krikščioniškai gyventi.

Ne mano sumanumu ar noru pasirodė spaudo- je šis “Įvadas į maldingą gyvenimą“. Buvo taip: viena dora, maldinga siela, Dievo malonės skati- nama į maldingą gyvenimą, prašė manęs jai padėti ir būti jos dvasios vadu. Aš gi, būdamas jai dėkin- gas už daug ką, stengiausi ją pamokyti, teikti pata- rimų. Vesdamas ją visais pamaldumo laipsniais, kaip ji to norėjo, taikiausi prie jos padėties, palik- davau jai savo parašytus patarimus, kad jais galėtų,

14

reikalui esant, pasinaudoti. O ji juos skaitydavo vienam mokytam ir dievobaimingam vienuoliui; tas gi, manydamas, kad tie laiškai bus naudingi daugeliui sielų, ragino paskelbti juos viešai. Aš ne- buvau tam priešingas, nes tas vienuolis man darė didelės įtakos ir jo nuomonė paprastai viršijo ma- nąją. Kad tie patarimai būtų visiems aiškesni ir pri- einamesni, juos peržiūrėjau ir padariau reikalingas pastabas, daviau paaiškinimus. Ilgiau prie jų dirb- ti neturėjau laiko; todėl nedaug yra juose tiesaus aptarimo, nors nemažai yra gerų ir naudingų pa- tarimų. Juos stengiausi pateikti aiškiai, nors neturė- jau laiko keliamų minčių išdailinti.

Knygoje nuolat kalbu į Filiotėją. Tas var- das reiškia Dievo mylėtoją. Per Filiotėją no- riu prabilti į visus, kurie geidžia pamaldžiai gyven- ti: jiems yra skiriami visi pamokymai, nors buvo rašyti tik vienai sielai. Taikydamasis prie visų, no- rinčių karščiau mylėti Dievą, savo “Įvadą į mal- dingą gyvenimą" paskirsčiau į penkias dalis.

Pirmoje dalyje stengiuosi paraginti Fi lio- tėją, kad ji, pasinaudodama mano patarimais ir siūlomomis lavybomis, tvirtai pasiryžtų pakeisti sa- vo gerus sumanymus ir norus į pamaldų gyveni- mą, kad atliktų išpažintį iš viso gyvenimo ir, pri- ėmus Išganytoją šv. Komunijoje, visiškai pasišvęstų Jėzui, nuoširdžiai ir tvirtai jį mylėdama.

Antroje dalyje parodau sielai du keliu, ku- rie ją veda į glaudžią vienybę su Dievu. Tiedu ke- liai yra: 1) šv. Sakramentų priėmimas; per juos pri- artėja Dievas ir nusižemina, teikdamas mums gau- sias savo malones; 2) malda; per ją pakylame vi- sa sielos esme prie Dievo.

15

Trečioje dalyje mokau Filiotėją, kaip ji tu- rėtų lavintis dorybėse, siekiant tobulybės, kurios jos padėčiai ir luomui yra tiknkamos ir reikalin- gos. Čia siela ras keletą patarimų, kurių pati vie- na niekur kitur nebūtų suradusi.

Ketvirtoje dalyje nurodau sielai kai ku- riuos sielos priešų daromus spąstus ir pamokau, kaip jų išsisaugoti, iš jų išsipainioti, o paskui be pa- vojaus eiti tobulybės keliu.

Penktoje, paskutinėje dalyje vedu sielą į šventą užuovėją, kad pailsėjusi, atvėsusi ir sustip- rėjusi galėtų sparčiau žengti maldingumo keliu.

Mūsų gyvenamojo laiko žmonės yra labai pa- dykę. Kai kurie jų, manau, gali teigti, kad mano pateikiami maldingumo nuostatai ir taisyklės gali būti naudingi vienuoliams ir tiems žmonėms, ku- rie lavinasi maldingume, bet ne viesiems, nes jų laikantis, reikia turėti daug laiko; net pačiam vys- kupui jo gali pritrūkti, kai jis yra apsunkintas, kaip aš, pareigų našta. Pagaliau, tos lavybos atitrauk- tų nuo svarbesnių reikalų, kuriems jis yra skirtas. Į tąjį galimą priekaištų, malonus Skaitytojau, at- sakau šv. Dionizo žodžiais: “Vyskupui tenka ves- ti sielas į tobulybę, nes vyskupo paskirtis tarp žmonių yra aukščiausia, kaip tarp angelų serafinų, kurie yra aukščiausieji tarp visų angelų; vyskupas negali švenčiau ir tiksliau panaudoti savo laiko, kaip mokydamas maldingumo ir vesdamas sielas į tobulybę.*

Senovės vyskupai ir Bažnyčios tėvai stropiai ėjo šias savo pareigas,bent neblogiau už mus, o visdėl- to jie nepaniekino prie jų besiveržiančių sielų ir surasdavo laiko jomis rūpintis. Tai aiškiai matome

16

iš pasilikusių jų laiškų. Jie sekė apaštalais, kurie nors buvo siųsti į viso pasaulio piūtį, betgi nepalik- davo derlingesnių varpų skyrium, jas stropiai saugo- dami. Kas gi nežino, kad "Timotiejus, Titas, Filo- menas, Onezijas, Teklė ir Apija buvo didžiojo šv. Povilo mylimiausieji dvasios vaikai? O šv. Mor- kus ir Petronėlė — šv. Petro. Sakau Petronėlė, nes kaip teigia mokyti vyrai Boronius ir Galonius, ji nebuvusi tikra šv. Petro duktė, bet dvasinė augin- tinė. O ar šv. Petras nėra rašęs vieną savo svar- biųjų laiškų maldingai moteriai Elektai?

Pripažįstu, kad reikia daug pavargti, vedant sielas ypatingai skirtingu keliu. Bet tas vargas tei- kia džiaugsmo ir paguodos, panašiai, kaip piovė- jams ar vynuogių rinkėjams — juo labiau turi pa- vargti, juo didesnis juos ima džiaugsmas, gausų derlių bevalant. Tas vargas kartu ir širdį gaivina, kaip cinamono kvapas nešančius prekes per Ara- bijos tyrus. Tigrietė, besivydama jos vaikus pagro- busį šaulį, radus jų vieną pakeliui pamestą, pa- griebia vaiką užsimeta ant nugaros ir, nors jis bū- tų sunkokas, visu greičiu skuba su juo atgal į guo- li, visai nejausdama sunkumo, nes motinos mei- lė palengvina naštą. Argi tėviškoji ganytojo šir- dis gali nesidžiaugti, sutikusi trokštančią maldin- gumo sielą? Nieko nelaukdamas, pasiima jos naš- tą ant savo pečių ir neša besidžiaugdamas, kaip motina kad džiaugiasi kūdikiu prie savo krūtinės: ji tada atrodo daug linksmesnė ir vikresnė. Bet tam reikia tėviškos širdies. Ją turėjo apaštalai ir apaštališkieji vyrai; jie vadindavo savo mokinius ne tik vaikais, maloniai šaukdavo juos vaikučiais.

"Tiesa, rašau šį veikalą apie maldingumą, nors

17

pats nemaldingas esu, bet trokštu būti, ir tas ma- no troškimas, malonus Skaitytojau, padrąsina ma- ne pamokyti tave.

Vienas mokslininkas teisingai yra pasakęs:no- rint išmokti, reikia mokytis. Geriau betgi yra klausytis, o už vis geriausia — kitus mokyti. Šv. Augustinas, rašydamas pamaldžiai Florentinai, sako, kad dažnai atsitinka, jei kas kitam duoda, pats užsitarnauja, kad ir jam būtų duota, o kas moko, — kad ir pats daugiau pramoktų.

Aleksandras Didysis buvo liepęs nupiešti gra- žuolės Kompastės paveikslą. Tam darbui buvo pa- kviestas garsus menininkas Apelles. Jis, nuolat stebėdamas mergaitės grožį, jos paveikslą bepieš- damas taip įsimylėjo, kad Aleksandras Didysis, jo pasigailėjęs, leido jam pasiimti Kompastę už mo- terį. Aleksandras atidavė draugui tai, ką turėjo ma- loniausio.Plinius rašo, kad didysis karys parodęs čia tiek širdies, kiek ir didžiame laimėtame mū- šyje.

Malonus Skaitytojau, mano drauge, žinau, jog Dievas nori, kad aš, būdamas vyskupas, tavo šir- dyje pieščiau ne tiktai paprastas dorybes, bet ir la- bai Dievui brangų ir malonų maldingumą. Su noru imuosi šio darbo; tai mano pareiga, joje yra Dievo valia, kad gerai pareigą atlikdamas, beskie- pydamas kitų širdyse pamaldumą, turėčiau vilties, kad ir aš pats labiau Dievą pamilsiu. O Gerasis Die- vas, matydamas, kad aš jį myliu, suteiks man maldingumo dovaną amžinajame džiaugsme.

Kai gražioji Rebeka, skaisti ir kukli, girdė Iza- oko kupranugarius, ji buvo parinkta jam sužadė- tine; iš jo pasiuntinio gavo auksinius auskarus ir

18

apyrankes. Ir aš turiu viltį begalinėje Dievo galy- bėje ir gerume, kad man, bevedant prie išganin- go maldingumo šaltinio sielas, ir mano menku- tė siela bus pakviesta būti Dievo sužadėtine; mei- lės ausin tars savo amžinos meilės žodžius, o ma- no rankoms suteiks jėgos tęsti darbus žemėje.

Tame yra visa tikro pamaldumo esmė, kurios prašau Viešpatį sau ir visiems šv. Bažnyčios vai- kams; jai skiriu visus savo troškimus.

Annessy, Šv. Magdalenos šventėje, 1609 m., liepos 22 d.

REDAKTORIAUS PASTABOS

Šio veikalo vardas Filiotėja yra lietuviuose įprastinis, įsipilietinęs. Nors originale ir angliška- me vertime eina pirmoje eilėje “Įvadas į maldingą gyvenimą“, o antroje — Filiotėja. Dabar jį pava- dinome Išganymo Kelias.

Šv. Pranciškus Salezas prakalboje aiškina, kad jis rašo ir kalba su Filiotėja ir tas graikų žodis reiš- kiąs “mylimą sielą“, arba “įsimylėjusį Dievuje“. O tai apima keikvieną asmenį, kiekvieną pamaldžią sielą.

Paliekamas yra taipgi veikalo suskirstymas į penkias dalis, bet skyrių antraštėlės žymiai sutrum- pinamos, skyriaus turinį sutraukiant į du, tris žo- džius, vieton pilno vieno ar dviejų sakinių. Skyriai atžymimi arabų skaitmenimis, kaip greičiau per- skaitomais.

Lietuviškas tekstas patobulinamas, nurodant šv. Rašto vietas, iš kurių yra imami veikalo šv. Raš-

19

to žodžiai ar atpasakojami įvykiai. Senovėje nebu- vo lengva įsigyti šv. Raštą. Dabar šv. Rašto knygos yra plačiai paplitusios ir lietuvių tarpe. Žinant iš kurios vietos imami žodžiai, lengva juos patikrinti ir į juos įsigilinti. To laikosi ir veikalo vertėjai į anglų kalbą.

Teko taip pat atitaisyti, kaip man atrodo, per daug mūsų vertėjo sulietuvintus kaimo gyvenimo vaizdus, kurių nėra originale: kaimo vakaruškas, jos yra suprantamos vien vyresnio amžiaus lietu- viams, o miestuose augęs jaunimas kaimo nėra ma- tęs, jame negyveno. Senieji kaimo papročiai turi savo istorinę vertę, bet šiame veikale jie nebūtini.

Sv. Pranciškaus Salezo gyvenimo bruožai ang- lų kalbos laidose yra imami iš jo šventei skirtų bre- vijoriaus skaitymų. Aš panaudojau patikimesnius istorinius šaltinius jo gyvenimo santraukai atpasa- koti. Nieko neminiu apie šv. Pranciškaus padary- tus stebuklus, pripažintus Bažnyčios teismo ir jų septynis įvardintus kanonizacijos bulėje 1665 m. Jie randami anglų kalba paskelbtuose leidiniuose.

Šv. Pranciškaus patrauklūs vaizdai ir žodžiai, be abejo, patrauks tavo, Mylima Siela — Filio- tėja, dėmesį, nuotaiką ir kilnųjį jausmą prie vi- sų idealo Idealo — Dievo. Jį pažinti, jam tarnauti, jį mylėti yra visų mūsų gyvenimo aukščiausias tikslas.

Redaktorius

20

PIRMOJjI DALIS

1. Tikras maldingumas

Maloni Filiotėja, pati būdama tikra krikš- čionė, be abejo, norėtum būti maldinga, nes žinai, kad toji maldingumo dorybė labai patinka Dievui. Tačiau pati supranti, kad padaryti nukrypimai ko- kio nors darbo pačioje pradžioje ar klaidos, lai- kui bėgant taip įsigali, jog jų kai kada ir atitai- syti neįmanoma. Pirmiausia, tat, reikia žinoti, kas yra tikroji maldingumo dorybė, kad ją galėtum at- skirti nuo netikrų ir tuščių. Jei to nežinotum, ga- lėtum lengvai suklysti ir daug laiko sugaištum, be- silavindama klaidingame ir netikrame maldingu- me.

Aurelius piešdavęs visų veidus panašius į sau patinkamų moteriškių veidus. Taip ir maldingu- mą kiekvienas piešia, kaip įam patinka ar įsivaiz- duoja. Kuris nuolat pasninkauja, tariasi tikrai yra maldingas, nors tebenešioja savo širdyje piktumą su pavydu. Pasninko metu nedrįsta suvilgyti lie- žiuvį vandens lašelių, o visgi nebijo tuo pat lie- žiuviu apkalbėti net šmeižti kitus, pavilgęs savo liežuvį artimo kraujuje. Kitas giriasi savo pamaldu-

21

mu, nes sukalba kasdien daug maldų, tuo tarpu jo lūpos taria daug piktų keiksmų, mėto namiš- kiams ir kaimynams užgaulingus žodžius. Yra to- kių, kurie mielai šelpia vargšus, nesigaili duoti net gausių išmaldų, bet nenori dovanoti atsiprašan- čiam savo priešui nei jam tarti palankų žodelį, atleisdamas kaltę. Pagaliau yra atlaidžių, kurie greitai dovanoja užgavimus, bet savo skolų geruo- ju nenori mokėti; tai daro vien teismo verčiami. Paprastai tokie žmonės yra vadinami maldingais, nors jie nėra tokiais. Kai karaliaus Sauliaus bude- liai įsibrovė į Dovydo namus, norėdami jį nužu- dyti, jo žmona Micholė užmetė Dovydo rūbus ant vieno tarno, paguldė lovon ir pranešė, jog vyras sergąs. Panašiai daro daug žmonių. Tie prisidengia maldingumo darbais, auduoda esą maldingi, o iš tiesų jų tariamas maldingumas yra vien tik akių dūmimas, tikrojo maldingumo šešėlis.

Tikras ir gyvas maldingumas, brangioji Filio- tėja, negali kilti iš kur kitur, kaip iš Dievo mei- lės. Tiesą pasakius, ji yra ne kas kita, kaip tikro- ji Dievo meilė, ir tai ne bile kokia. Nes Dievo meilė, kai ji puošia mūsų sielą ir padaro mus mie- lus Dievui, vadinasi malonė; o kiek ji suteikia jė- gos gera daryti, vadinasi ištikimybė; bet Dievo meilė pasiekia mumyse tokį laipsnį, kad mes tos meilės skatinami, rūpinamės ne vien daryti gerus darbus, bet stengiamės juos net padaryti rūpestin- gai, tobulai, noriai ir dažnai, tuomet toji veikian- čioji mumyse Dievo meilė vadinasi maldingu- mas.

Strausai neskraido niekad, vištos labai retai, nenoromis ir sunkiai, o arai, balandžiai ir kregž-

22

dės skraido lengvai, greitai ir aukštai. Panašių laipsnių yra ir tarp žmonių: nusidėjėlis niekad ne- kyla į Dievą, jis šliaužia žeme ir žemės reikalais tesirūpina; teisingasis, kuris dar nėra įpratęs į mal- dingumą, protarpiais pakyla gerais darbais prie Dievo, bet tai daro retai, tingiai ir sunkiai. Tik- rai maldingas žmogus skrenda dažnai mintimi ir darbu prie Dievo, iškildamas meilėje šarpiai ir aukštai.

Kitaip sakant, maldingumas yra tas dvasios smarkumas, per kurį veikia mumyse Dievo mei- lė gerais darbais, o mes darome juos su noru ir greitai. Būdami ištikimi Dievui, laikomės visų įsa- kymų, o pasidarę maldingi, tuos Dievo įsakymus vykdome pilnai ir su noru. Kas Dievo įsakymų ne- silaiko, tas Dievo nemyli: tas nėra nei geras, nei pamaldus. Norint būti geru, reikia būti ištikimu Dievui, o norint pasidaryti maldingu, reikia pri- dėti ištikimybės gerus darbus. Ištikimas ir ištver- mingas maldingumas skatina mus įvykdyti ne tik noriai ir pilnai visus Dievo įsakymus, bet dar pa- daryti galimai daugiau gerų darbų, nors jie ne- būtų įsakyti, o vien patarti ar įkvėpti, kad ir juos su meile ir rūpestingai padarytum.

Kaip pradedąs taisytis ir jau mėginąs vaikš- čioti ligonis vos-ne-vos padaro keletą žingsnių ir tai su dideliu vargu ir lėtai, taip ir nusidėjėlis, ką tik pakilęs iš savo nedorybių, eina pamažu ir sun- kiai Dievo įsakymų keliu, kol pasiekia maldingu- mą.Tuomet kaip sveikas ir stiprus žmogus ne tik eina kaip reikiant, bet pradeda smarkiai bėgte bėg- ti įsakymų keliu, dažnai panaudodamas patarimus ir Dievo įkvėpimų kelią.

23

Galop, tarp meilės ir maldingumo yra nedide- lis skirtumas, tik toks, kaip tarp ugnies ir liepsnos, nes meilė, būdama dvasios ugnimi, kai įsidega, pavirsta maldingumu. 'Tuo būdu maldingumas ne- prideda prie mmeilės ugnies nieko kita, tik gyvąją liepsną, kurios dėka įkaista meilė ir ji pasidaro veikli, besilaikant Dievo įsakymų.

2. Maldingumo ypatybės

Senovėje žydų žvalgai, kurie nenorėjo patekti į žadėtąją žemę, sugrįžę melavo, sakydami, jog ten žemė ryjanti ateivius, oras esąs taip troškus, kad niekas ilgai negyvenąs, ir ten esantieji gyventojai esą milžinai, paprastus žmones ryją kaip muses. Panašiai gąsdina sielas ir šis pasaulis: jis peikia šventą maldingumą, šmeižia maldingus žmones, esą jie yra žiaurūs, paniurėliai, susikrimtę, nuliūdę, kad maldingumas gadinąs žmogų, darąs jį niekam netikusiu išgverėliu, vien apsunkinančiu kitus. Bet kai žvalgai Įozuė ir Koleb užtikrino savuosius, jog pažadėtoji žemė yra gera, derlinga ir graži, kad valdyti ją bus malonu ir naudinga, taip ir šventoji Dvasia užtikrina šventųjų lūpomis ir Išganytojas gyvuoju žodžiu, kad maldingas gyvenimas yra ma- lonus ir laimingas.

Pasaulio žmonės mato tik tai, kad maldingi asmenys pasninkauja, meldžiasi, nukenčia skriau- das, gelbsti silpnuosius, šelpia vargšus, budi, ne- daug miega, suvaldo savo pyktį, nugali pageidimus, atsisako kūno malonumų ir kitaip save vargina, o tai, anot jų, nėra malonu ir lengva. Bet pasaulio žmonės nemato maldingumo vidaus vaisių, širdies

24

džiaugsmo, kuris paverčia sunkius vargus malo- niais.

Stebėkite bites. Jos surenka net iš karčių gėlių saldų medų. Panašiai daro maldingos sielos: jos iš karčiųjų savo vargų susirenka nepaprastų dvasios saldybių. Ugnis, kalavijas ir skaudžiausios kan- čios kankiniams buvo it gražiausios gėlės ir kvepa- lai. Jeigu maldingumas pajėgia taip nuraminti kančių skausmus ir mirties baimę, tikrai, jis padės ir įsigyti dorybių.

Cukrus pasaldina neprinokusių vaisių aitru- mą ir pataiso pernokusius, apsaugoja juos nuo su- gedimo. Maldingumas veikia kaip dvasinis cukrus; jis pasaldina vargų kartumą ir patirtą džiaugsmų žalą. Maldingumas apsaugoja vargšą nuo rūpesčių, turtuolį nuo godumo, prispaustajam duoda drąsos, o laimingąjį saugoja nuo išdykumo; jis apsaugoja vienišuosius nuo vienatvės liūdesio, o pasauliečius nuo pasileidimo.

Maldingumas šaltyje veikia kaip ugnis, karš- tyje — kaip rasa; jis moko tinkamai naudotis tu- rimais turtais ir kantriai pakelti neturtą, rasti sau naudos ir teikiamoje pagarboje ar pareikštoje pa- niekoje. Maldingumas priima tokia pat dvasia džiaugsmą ir skausmą, nes pamaldi siela via visuo- met kupina neišsakomos saldybės.

Pažvelkime į patriarcho Tokūbo regėtus laip- tus; tai tikrai buvo malonus vaizdas. Dvi šoninės atramos, kurios palaiko laiptus, viena reiškia mal- dą, ieškančią Dievo meilės, o antra — reiškia Sak- ramentus, kurie Dievo meilę mums perteikia, patys gi laiptai — tai tos pačios Dievo meilės laipsniai: jais kopiame, įsigydami vieną dorybę po kitos, ar

25

grįžtame, darydami labdaros darbus artimui, visa- da jais kylame artyn prie Dievo, vis labiau ir 1a- biau su juo susivienydami pamaldumu.

Žmonės, kurie kopia tais laiptais aukštyn ar žemyn, yra angeliškos širdies asmenys, tai it ange- lai žmonių kūne. Jie yra nebejauni, bet savo dva- sios vikrumu yra panašūs jaunikaičiams. Jie turi maldos sparnus, kad galėtų skristi prie Dievo, turi kojas, kad galėtų vaikščioti žmonių tarpe, meilin- gai padėdami jiems reikale. Jų veidai yra skaistūs ir linksmi, nes visa priima iš Dievo rankos ramiai ir maloniai. Jų galvos nepridengtos, rankos plikos, tai reiškia, kad jų visi jausmai, darbai ir mintys yra nukreipti į Dievą; savyje jie nepalaiko nieko nepadoraus, todėl jie patinka Dievui. Jų kūnas pri- dengtas gražiu, lengvu rūbu, tai reiškia, kad jie naudojasi šio pasaulio gėrybėmis tik tiek, kiek to reikalauja jų luomas, padėtis ir padorumas. Tai yra visų maldingų sielų vaizdas.

Tikėk man, Filiotėja, maldingumas yra saldybių saldybė, visų dorybių karalienė, nes ji yra tobula ištikimybė Dievui. Jeigu ištikimybę pava- dinsime medžiu, tai maldingumas bus jo žiedai; jei ištikimybė yra deimantas, tai maldingumas bus jo spindėjimas; jeigu balsamas, — tai maldingumas yra jo kvapas, kuris gaivina žmones ir linksmina angelus.

3. Maldingumas tinka visiems

Dievas, sutverdamas pasaulį, liepė augalams, kad kiekvienas jų neštų Dievo garbei viasius pagal savo prigimtį. Lygiai ir krikščionims, žemiškiems

26

Bažnyčios angelams, paliepė, kad kiekvienas neštų maldingumo vaisius, laikantis savo luomo ir pa- šaukimo. Kitaip privalo reikštis maldingume šio pasaulio galiūnas, o kitaip darbininkas; kitaip tar- nas, o kitaip valdovas, vėl kitaip našlė, o kitaip mergaitė ar ištekėjusi moteriškė. Be to, kiekvienas žmogus privalo lavintis maldingume, atsižvelgiant į savo pajėgas, darbus ir pareigas. Jei vyskupas no- rėtų gyventi kaip nuo žmonių atsiskyręs vienuolis kartūzas ar moterystėje gyvenantieji nesirūpintų turtais, kaip vienuoliai kapucinai, jei darbininkas ar tarnaitė norėtų kasdien melstis ilgas valandas bažnyčioje kaip vienuoliai, o jei vienuolis panorė- tų rūpintis artimųjų reikalais kaip vyskupas, argi toks maldingumas nepasidarytų juokingas, tuščias ir net kenksmingas? O panašias klaidas daro daug žmonių. Pasaulis gi, nesugebėdamas ar nenorėda- mas atskirti, kur yra maldingumas, o kur nesusi- valdymas, murma ir net piktžodžiauja maldingu- mui, kuris visai nekaltas, kad kaikurie neišmanė- liai daro netvarką.

Tei yra tikras maldingumas, Filiotėja, jis nieko negadina, bet viską patobulina. O jei kenk- tų kieno nors teisėtam pašaukimui, jis būtų netik- ras, klaidingas. Išmintingasis Aristotelis sako, kad bitė, rinkdama medų iš žiedų, nesunaikina gėlių kvapo. Tikras maldingumas veikia daug geriau: jis ne tik nekenkia darbui ar pašaukimui, bet juos dar pagražina ir pagerina. Kiekvienas brangus ak- muo, įmestas į medų, įgauna naują, ypatingą spin- dėjimą. Panašiai ir kiekvienas maldingas žmogus pasidaro daug meilesnis, santykiaudamas su kitais ar savo pareigas eidamas.

27

Maldingumas ugdo didesnį sutarimą šeimo- je, sustiprina pasitikėjimą moterystės meilėje, pake- lia ištikimybę valstybės tamyboje. Maldingi atlieka lengviau ir su didesniu noru visus savo darbus ir einamas pareigas. Būtų tikėjimo klaida, jei kas no- rėtų ir stengtųsi pašalinti maldingumą iš šeimų, iš moterystės, iš darbininkų ir karių, iš valdininkų tarpo ar valdovo rūmų. Tiesa, minėtiems pašauki- mams netinka vienuolių ar nuošaliečių maldingu- mas, bet juk greta to yra ir kitų, tinkamų pasau- lyje gyvenantiems, maldingumo rūšių. Sename Įstatyme: Juozapas, Lidija, Krispinas liudija, kad galima būti maldingu, visai neapleidžiant nei sa- vo amato, nei pareigų. Maldingos buvo Ona, Mor- ta, Monika, Akvilė, Priscilė, gyvendamos moterys- tėje; Kornelius, Sebastijonas, Mauricas — betar- naudami kariuomenėje; Konstantinas, Liudvikas, Elena, Amadeus ir Edvardas, viešpataudami kara- lių sostuose.

Pasitraukimas iš pasaulio daug kam nesutei- kia tobulybės, nors paprastai įsigyja ją atskiri as- menys. Tuo tarpu, gyvenant pasaulio sūkuryje, tarp daugelio pavojų, daug kam pasisekė tobulybę pasiekti ir ją išlaikyti. Šv. Grigalius nurodo, kad Lotas išliko skaistus ištvirkusiame mieste, o nusidėjo tyruose. Mes gi, kur bebūtume, rūpinkimės savo gyvenimą padaryti tobulesnį.

4. Dvasios vadovas Jaunas Tobijas, siunčiamas tėvo į Ragezą, de- javo:

— Visai nežinau kelio.

28

— Tai rask ką nors, kas tave nuvestų, — pa- tarė jam tėvas.

Ir aš taip sakau, miela Filiotėja: jei no- ri pasiekti maldingumo viršūnę, susiieškok ką nors, kas tave nuvestų. Tai patarimų patarimas. Kur be- ieškotum Dievo valios, jos niekur nesurasi taip greit, kaip nuolankaus klusnumo kelyje. Nuolan- kumo mums pataria laikytis visi dievobaimingi senovės žmonės tiek savo žodžiu, tiek pavyzdžiu. Šv. Teresė iš Avilės, stebėdama didelę maldinin- kę ir atgailautoją Kotryną iš Kardovos, užsigeidė sekti ją atgailoje, neklausydama savo nuodėm- klausio patarimo. Tačiau Dievas jai pareiškė: — Dukterie, geras yra ir išganingas atgailos kelias, bet man labiau patinka tavo klusnumas. — Nuo to laiko šv. Teresė taip pamėgo klusnumo dorybę, kad prie klusnumo įžado pridėjo ji pažadą ypa- tingu būdu klaustyi savo nuodėmklausio ir be jo pritarimo nedaryti nieko. Tr iš to klusnumo ji tu- rėjo daug džiaugsmo. Panašaus džiaugsmo patiria visos maldingos sielos, kurios gyveno pirmiau ar dabar gyvena ir, norėdamos visiškai paklusti Die- vui, klauso Dievo tarnų balso, jų valios.

Tą patį pataria daryti šv. Katarina Sienietė savo pasikalbėjimuose. Dievobaiminga karalienė šv. Elzbieta griežtai klausė šviesaus Konrado, o di- dis šventasis, kar. Liudvikas mirdamas pasakė sa- vo sūnui: — Dažnai eik išpažinties ir pasirink sau šviesų ir išmintingą nuodėmklausį, kuris tave tin- kamai mokytų, ir kad be baimės eitum savo pa- reigas.“* Šv. Raštas sako:“ Ištikimas prietelis — tvir- ta globa: kas jį rado, rado turtą. Ištikimas priete-

29

lis gyvenimo ir nemarumo vaistas; ir kurie bijo Viešpaties, tie jį randa" (Ekli. 6, 14; 16)

Tie Dievo žodžiai pirmiausia tinka tiems, ku- rie siekia amžinojo gyvenimo; mums reikia turė- ti ištikimą draugą, kuris savo įspėjimais ir patari- mais taisytų mūsų darbus, saugotų mus nuo vel- nio spąstų ir kilpų. Jis mums bus išminties turtas prieš nuopuolius ar liūdesį ir atgaiva sugeltai šir- džiai. Tis apsaugos mus nuo pikto, pagerins mūsų padėtį, o sielai susirgus, neleis įsigalėti ligai, ne- šančiai mirtį, bet mus skubiai pagydys.

Kas suras tokį draugą? Dievo bijantis atsako Viešpaties išminčius. O tokie yra nusižemi- nę žmonės, trokštą maldingumo.

Jei tau, miela Filiotėja, besiruošiant į šventą maldingumo kelionę reikia gero vadovo, nesiliauk prašiusi Dievo, kad jį tau duotų pagal tavo širdį. O kad Dievas tau jį suteiks — neabejok, nors reiktų, kaip Tobijui, atsiųsti iš dangaus an- gelą. Iš tikrųjų, jis privalo būti visuomet tau an- gelu. Neieškok jame žemiškos gudrybės; bet, pasiti- kėdama Dievu, turėk viltį, kad Dievas apšvies ta- ve per tą vadovą, suteikdamas jo širdžiai ir lū- poms tiesos žodžius, reikalingus tavo laimei. Klau- syk jo kaip angelo, kuris tau atėjęs iš dangaus, kad ten tave nuvestų. Elkis, kaip jis nurodo, būk ištikima ir griežta, atverk jam savo širdį, atskleis- dama be baimės ar veidmainystės visa, kas joje yra gera ir bloga, ką jauti savyje, būsi sustiprinta gerame, pakelta iš blogio, paguosta nuliūdime, pa- siliksi blavi džiaugsme. Pilnai pasitikėk vadovu; laikyk jį pagarboje, bet taip kad pagarba nekenk-

30

tų pasitikėjimui, o pasitikėjimas negadintų pagar- bos.

Pasitikėk savo dvasios tėvu taip, kaip duktė pasitiki savo tėveliu ar kaip sūnus gerbia savo mo- tinėlę. Vienu žodžiu, toji draugystė turi būti stip- ri, maloni, kiaurai šventa, pašvęsta, grynai dvasi- nė, siekianti Dievo. “Šiam tikslui“, sako Avila, “ rinkis vieną iš tūkstančio“. O aš sakau, vieną iš dešimties tūkstančių, nes šiam reikalui yra daug mažiau tinkamų asmenų, negu manome.

Dvasios vadovas turi būti mokytas, išmintin- gas ir pilnas meilės. Jeigu jam trūksta nors vienos šių ypatybių, jis jau nėra tinkamas. Ir vėl kartoju: melsk ir gausi. Kai Dievas suteiks tau dvasios va- dovą, dėkok ir garbink Dievą, pasilikdama ištiki- ma savo vadovui, ir kito nebeieškok; jo vadovy- bės laikykis be baimės, būk nusižeminusi, turėk didelę viltį, o tavo gyvenimo kelias bus laimingas.

5. Sielos valymas

“Mūsų žemėje pasirodė gėlės; atėjo metas kar- pyti vynmedžius; girdėta mūsų šalyje purplelio bal- sas“, (G „Gies. 2,12) sako Dievo sužadėtinis. Kas gi yra mūsų širdžių žiedai, Filiotėja, jei ne mū- sų gerieji norai? Kaip tik jie pražydės, reikia valyti, it kokiu daržininko įnagiu, savo sąžinę, nugenėti visas nereikalingas ir nuodėmingas atžalas. Kai se- novėje svetimtautė mergaitė norėdavo ištekėti už izraelito, ji turėdavusi atidėti savo mergystės rūbus, nusikirpti nagus ir nusiskusti plaukus. Taip ir siela, norėdama būti Dievo sužadėtinė, turi išsivilkti iš žmogiškųjų blogų įpročių bei nuodėmių, o apsivilk-

81

ti dorybėmis ir būti nauju žmogumi; nuskusti, nu- karpyti ir išnaikinti visas Dievo meilei kliūtis. "To- dėl dvasinės sveikatos pradžia yra apsivalymas nuo nuodėmių. Šv. Povilas buvo apvalytas nuo nuodė- mių viena akimirka; taip šv. Katarina iš Genuos, šv. Magdalena, šv. Pelalija ir daug kitų. Bet toks sielos apvalymas yra nuostabus, nepaprastas Dievo ma- lonės padarinys, kaip gamtoje būtų numirėlio pri- kėlimas. Tokių stebuklų tegul niekas mūsų nelau- kia. Paprastai sielos valymas ir jai sveikatos grąži- nimas eina palaipsniui; tam reikia pašvęsti nema- žai laiko ir vargo.

Angelai, kuriuos matė Jokūbas sapne, nors tu- rėjo sparnus, bet jie neskraidė, o kopė laiptais že- myn ir aukštyn. Siela, kildama iš nuodėmių į mal- dingumą, yra panaši į aušrą, kuri ne iš syk, o pa- mažu pašalina nekties tamsą. Lėtas pagijimas yra tikresnis, negu staigus. Kaip kūno taip ir sielos li- gos atlekia šuoliais, o išeina žingsniais. Sielą beva- lydama, Filiotėja, reikia, kad būtum drąsi ir kantri.

Pasigailėtinos yra tos sielos, kurios įvairių silpnybių slegiamos, trumpai pasilavinusios mal- dingume ir nematydamos ryškesnės pažangos, ima nerimauti ir dvasia nusilpsta tiek, kad užgula jas pagunda mesti pradėtąjį darbą ir grįžti į senovės gyvenimą. Negeriau yra ir toms sieloms, kurios yra gundomos minties, kad išsilaisvinusios iš visų savo ydų su pirma apsivalymo diena, jos tariasi esančios tobulos doroje, nors jos — tai vos išsipe- rėję paukščiukai ir dar be sparnų, o jau norėtų skristi į aukštybės. Kas nori per anksti ištrūkti iš gydytojo priežiūros, greitai atkrinta į seną ligą.

32

“Tuščia jums keltis prieš aušrą, sėdėti iki vėlos nakties“? (Ps. 126,2), sako psalmininkas. Nors jis nusiprausęs ir švarus, bet maldauja Viešpatį: “Visai nuplauk mane nuo mano kaltės ir apvalyk mane nuo mano nuodėmės“ (Ps. 50,4). Sielos valymo darbas negali ir neturi baigtis anksčiau, kaip su gyvenimo pabaiga. Todėl per daug nesibijokime savo netobulybių ir silpnybių, nes tobulybė glūdi ten, kur kovojame su savo netobulybėmis. Su įjo- mis negalėtume kovoti, jei jų nepastebėtume, o kaip jas nugalėtume, jei jų nesutiktume?

"Tobulybė nėra visai nejausti netobulybių, bet tik jomis nesididžiuoti, jų nemėgti ir joms nepri- tarti. Užtat, jeigu jas jaučiame, dar nereiškia, kad joms pritariame. Kartais pasitaiko mums koks ne- pasisekimas ar nuopuolis; kai pamatome savo silp- nybę ir nusižeminam — ir nelaimė pasidaro nau- dinga mūsų dvasios pažangai. Niekas galutinai nenugalės mūsų, kol neprarasime sielos gyvybės ir drąsos. Kasdieninės mažos nuodėmės ir silpnybės neatima sielai gyvybės, tik mirtinoji nuodėmė ją žudo. Todėl perdaug nesibauginkime savo netobu- lybėmis, bet maldaukime Dievą paramos: “Gelbėk mane, Viešpatie, nuo pikto Žmogaus, nuo smurti- ninko saugok mane“ (Ps. 139,2). Mūsų dalis yra laiminga toje kovoje — kol kovojame, visada lai- mime.

6. Pagrindinis apsivalymas Pirmasis sielos apsivalymas, su kuriuo praside- da maldingas gyvenimas, yra apsivalymas nuo vi-

sų mirtinųjų nuodėmių. Tai padarome, gerai at-

33

likdami išpažintį. Pasirink sau tinkamiausią nuo- dėmklausį; pasiieškok sau papildomų žinių apie atgailos sakramentą, perskaityk atidžiai, kaip reikia atlikt išpažintį iš viso gyvenimo, tai yra nuo kūdi- kystės iki dabar. Tei buvo sunkesnių nuodėmių ir jų buvo daug, pasižymėk tai sau žinomais ženk- lais. Po išpažinties sunaikink raštelį.

Kiekviena nuodėmė yra nusikaltimas Dievui, kuris viską žino. Sunkiąja, mirtinąja nuodėme bu- vo paniekinta Dievo valia, atsiskirta nuo Dievo, kuris mus myli, o sau pasiimtas amžinas pasmerki- mas su amžinomis bausmėmis. Nuoširdžiai gailėkis savo kalčių, nes jas padarei sąmoningai ir bloga va- lia. Atsimink, kad nuodėmėmis paniekinai visagalį Dievą ir sau pasidarei baisius nuostolius: a) nusto- jai pašvenčiamosios Dievo malonės; b) netekai tei- sės būti amžinoje laimėje danguje; c) paniekinai ir atmetei Dievo meilę, iš kurios visa turi; d) ap- sisprendei eiti į pragaro amžinąsias kančias. |

Filiotėja, aš čia kalbu apie išpažintį iš vi- so gyvenimo. Tiesa, ji nėra visiems reikalinga, bet, pradedant iš naujo maldingą gyvenimą, labai pa- tartina ir naudinga. Dažnai pasitaiko, kad pasauly- je gyvenančių asmenų išpažintys yra netobulos, ne- tikusios, su žymiais trūkumais: ar tai nesiruošta iš- pažinčiai, arba ji atlikta bet kaip; tai vėl — nesuža- dintas gailestis už kaltes; kitiems buvo pasilikęs slaptas noras sugrįžti į buvusias nuodėmes, neven- giant artimų progų, vedančių į nuodėmę, tai vėl — pasilikęs nenoras pataisyti savo gyvenimą. Kai to- kie dalykai atsitinka — yra būtina išpažintis iš vi- so gyvenimo: ji reikalinga, kad išsigelbėtų ir apsi- saugotų siela nuo prapulties. Viso gyvenimo išpa-

34

žintis be to suteikia mums progos geriau pažinti sa- ve. Pažinę savo valios nepastovumą, gailimės, o iš- ganinga gėda apima širdį, kad taip blogai gyveno- me iki šiol. Nuostaba apima dvasią, patyrus ne- paprastą Dievo gailestingumą: jis mus nenubaudė, nors didžiausios bausmės buvome verti. Tada atgy- ja mūsų širdyje viltis, kad atgausime Dievo malo- ne, kad išgydysime savo sielos žaizdas, kad mums sugriš dvasios taika ir noras pataisyti gyvenimą.

Tokia viso gyvenimo išpažintis duoda progos dvasios tėvui tiksliai pažinti sielą, jos negales; pa- teikti išganingų pamokymų, patarimų, atitinkamų dvasios padėčiai ir luomo pareigoms. Tokia išpa- žintis paskatina mus atvirai ir su pasitikėjimu ati- dengti savo sielos reikalus mūsų dvasios vadovui. Užtat, brangioji Filiotėja, pradedant maldingą gyvenimą, yra patartina ir naudinga gerai atlikti viso gyvenimo išpažintį.

7. Polinkis į nuodėmę

Visi izraelitai buvo išėję iš Egipto nelaisvės, bet kaikurie ilgėjosi jos tyruose, atsiminę Egipto svogū- nus ir mėsą. Panašiai atsitinka ir atgailotojams. Yra tokių, kurie išsilaisvina iš nuodėmių vergijos, bet nepašalina polinkio į nuodėmę. Tie pažada daugiau nebenusidėti, bet tas pažadas nėra pilnai nuošir- dus, nes jiems nemalonu yra atsižadėti nuodėmin- gų ir pražūtingų įpročių, ydų. Tiesa, jų mintis ir širdis atsižada nuodėmės, atsitraukia nuo jos, bet vaizduotė ir jausmai dairosi atgal. Jie panašūs į Lo- to žmoną, kuri atsisukusi stebėjo, apgailestaudama žūvančią Sodomą. Jie susilaiko nuo nuodėmių,

35

kaip gydytojo draudžiami ligoniai nuo žalių vaisių, kad nenumirtų, o visgi su gydytoju derasi, ginčijasi, norėdami bent pauostyti, pačiupinėti uždraustus vaisius, ir jie pavydi tiems, kurie vaisius valgo. Pa- našiai daro ir atgailotojai, ką tik pakilę iš nuodė- mės, būdami dar silpni ir nestiprios širdies. Jie ku- rį laiką saugojasi nuodėmių, bet tai daro nenoro- mis, vien iš baimės, kad naujai nusikaltę, neužsi- trauktų sau amžinosios mirties bausmės. Jie dažnai kalba apie nuodėmes ir mano, kad esą laimingi tie, kurie turi progų nusikalsti.

Žmogus, kuris norėjo už savo skriaudą atker- šyti, bet per išpažintį atsižadėjo keršto, o su drau- gais susitikęs neiškenčia nepasipasakojęs apie savo barnius ar skriaudą, pridurdamas, jei nebūtų Die- vo bijojęs, tikrai būtų atkeršijęs savo priešui, jei jis skundžiasi ir apgailestauja, kodėl draudžia Dievas kerštą — aišku, tas žmogus, nors yra pametęs nuo- dėmę, bet dar nėra galutinai išsilaisvinęs iš polinkio. Jis kūnu yra išėjęs iš Egipto nelaisvės, bet nėra išėjęs savo širdimi — jis ilgisi svogūnų... kaip ta moteriškė, kuri palaidai gyveno ir pame- tė tą gyvenimą, vis dar norėtų susitikti su senais pažįstamais ir su jais bent paplepėti.

Kadangi nori, Filiotėja, pradėti maldingą gyvenimą, reikia ne tik atsižadėti nuodėmių, bet ir savo širdį apvalyti nuo viso, kas veda į nuodė- mę. Linkimas į nuodėmę, jos pamėgimas, jei neiš- valomas ir neišmetamas iš širdies, sudaro tikrą pa- vojų nusikalsti, nusilpnina dvasią, ir ji nepajėgia padaryti gerų darbų greitai, pasišventusiai ir daž- nai, o jais remiasi tikras pamaldumas. Sielos, ku- rios yra išsilaisvinusios iš nuodėmių, bet dar nėra

36

pašalinusios pomėgio, polinkio į nuodėmę, tebėra ligoniai. Tos panašios į mažkraujyste sergančias mergaites. Tos iš pažiūros nėra silpnos, bet viską da- ro silpnai: nenoromis valgo, neramiai miega, ne- linksmai juokiasi ir, kaip atrodo, vos kojas pavelka. Tokios išbalusios sielos gerieji darbai taipgi atrodo nublukę, be kraujo, retai padaromi ir yra mažos vertės.

8. Antrasis valymas

Norint geriausiai apvalyti sielą, reikia suprasti aiškiai ir pilnai nuodėmės daromą žalą, tos žalos dydį ir jos padarinius. Patirtos žalos supratimas su- kelia sielos gelmėse tikrą ir gyvą gailestį. Tas gailes- tis, nors būtų jis nedidelis, bet jei yra tikras, paei- nąs iš Dievo meilės ir sujungtas su sakramentų ma- lone, pakankamai apvalo sielą nuo nuodėmių, gy- do nuodėmių liekanas ir apvalo sielą nuo polinkio į nuodėmes, nuo nuodėmių mėgimo.

Kai pradedame neapkęsti priešo, jis pasidaro mums įkyrus, nenorime su juo susitikti; o kai įsi- gali apmaudas, pradedame biaurėtis ir neapkęsti paties priešo ir visos jo giminės, jo turto ir viso, kas jį mums primena. Taip yra ir su atgaila. Kai gai- lestis yra mažas, bet tikras, neapkenčiame nuodė- mės, norime iš jos išsilaisvinti, o jei pradedame ne- kęsti nuodėmės visa širdimi ir visu savo protu, tai ne tik biaurimės pačia nuodėme, bet mums darosi biauru ją atsiminti, ar pamatyti ką nors panašaus, kas primena mums tą nuodėmę. Todėl, Filiotė- ja, reikia kiek galint savo